|
|
Post by ***~Knownnic~*** on Feb 1, 2008 18:58:01 GMT 2
Žmogus. I dalis.
Turbūt aš taip ir liksiu nesuprasta, bet juk kažkas juk turi išklausyti ir mane. Aš taip pat žmogus, taip pat noriu gyventi, taip pat kvėpuoju tuo pačiu oru, taip pat noriu mylėti ir būti mylima. Žinau, tai skamba kvailai, bet aš noriu būti tokia, kaip visi. Visiškai vienoda. Bet deja, tokia nebuvau ir nebūsiu. Nors man penkiolika, pati gyvenimo pradžia, bet man tai lygu pabaigai. Tą, ką iškentėjau aš, turbūt nė viena mergaitė net sapne nesapnavo. Bet dabar aš laisva. O gal ne? Dieve, kaip norėčiau ištrinti tuos metus praleistus mano vadinamąjame kalėjime. Daugelis galvoja, kad ten aš išprotėjau. Daugelis mane palaikė. Moraliai. Bet ar tai palaikymas? Man taip reikėjo, kad kas nors mane iš ten ištrauktų. Nekenčiau pati savęs. Nekenčiu ir dabar. Tačiau, aš, gyvendama tame pragare, pamačiau gražiąją pasaulio pusę. Aš įsimylėjau. Bet jis to nežino, nes aš gėdijuosi jam tai pasakyti, jį užkalbinti... Aš to padaryti ir negalėčiau, esu akylai stebima jų. Nekenčiu to vyro. Jis mano gyvenimą pavertė pragaru.
|
|
|
|
Post by *~R@mðe~* on Feb 1, 2008 19:58:10 GMT 2
Am...Atrodo kazkur panasia skaiciau...  Nu,bet visteik grazi istorija nors ir be pabaigos. |
|
|
|
Post by ***~Knownnic~*** on Feb 1, 2008 20:15:30 GMT 2
Dar bus taijgi uzrasyta 1 dalis ;DD
|
|
|
|
Post by *~R@mðe~* on Feb 1, 2008 20:21:39 GMT 2
Matau.
|
|
|
|
Post by ***~Knownnic~*** on Feb 2, 2008 19:27:02 GMT 2
Žmogus. II dalis.
Daugelis žmonių prašė papasakoti savąją istoriją. Bet aš neišdrįsau. Lankiausi pas psichologą, bet ir tai nepadėjo. Neišdrįsau net tai mielai poniai papasakoti to, kas baisiau už žmogžudystę ar sadizmą. Tačiau, tylėjimas mane žlugdo. Iš pradžių nykau dienomis, dabar nykstu minutėmis. Aš dingstu, manęs vis mažiau. Tačiau kai pamačiau Luką, radau tą aukso gyslelę, kuri manyje įkvepia gyvasties. Kasdien tą pačią valandą pabėgų iš namų, bėgu į parką, slepiuosi už seno krūmo ir stebiu. Stebiu Luką. Jis toks gražus... Jo vešlūs, juodi, lyg anglis, kiek ilgoki plaukai užkritę ant veido atrodo nuostabiai. Aukštas, lieknas, saldus... Kai jis eina pro mane, aš tirpstu... Bet kalbame ne apie Luką. Aš noriu papasakoti savo istoriją. Čia ir dabar. Daugiau tylėti negaliu. Tiesiog nebegaliu. Kai mirė mano mama, man buvo vienuolika. Likau gyventi su tėčiu. Tėtis - girtuoklis. Jis nužudė mano motiną. Morališkai. Motina pasikorė.Labiausiai bijojau gyventi su tėvu, bijojau, kad ir mane jis tiesiogine prasme suės. Iščiulps gyvybę. Atsitiko kiek kitaip. Kai mums baigėsi mamos uždirbti pinigai (o jie baigėsi labai greitai), tėvas mane pardavė. Išsiuntė į Vokietiją. Dirbti. Prostitute. Dieve, juk man tada buvo vos vienuolika. Tos bjaurasties nenoriu net prisiminti, tai buvo šlykštu, tiesiog šlykštu. Visos ten dirbančios moterys buvo palūžusios. Po mėnesio palūžau ir aš. Kadangi subrendau labai anksti, būdama gal dešimties, po mėnesio viešnamyje pasijutau blogai. Merginos man padarė testą. Taip, aš buvau nėščia. Abortą dariausi gal tris ar keturis kartus. Juk vykdžiau "klientų" nurodymus. Taip gyvenau iki keturiolikos. Trys praleisti metai. Tačiau, vieną dieną mano nuolatinis klientas mane iš ten išpirko ir apgyvendino pas save. Galvojau, kad viskas bus gerai, tačiau jis man pagrasino, kad per savo aštuonioliktąjį gimtadienį turėsiu tekėti už jo. Tai bus mūsų vestuvių diena. O jeigu ne, tada atiduos mane atgal. Pasirinkau gyvenimą su senu milijonieriumi. Jo namuose esu slepiama. Ir akylai stebima. Radau būdą pabėgti, bet neilgam, nes apsauginiai mane stebi. Nekenčiu jo... Nekenčiu jų... Nekenčiu pati savęs... O labiausiai, nekenčiu savo tėvo...
|
|
|
|
Post by *~R@mðe~* on Feb 2, 2008 19:39:09 GMT 2
Þiauru.
|
|
|
|
Post by ***~Knownnic~*** on Feb 8, 2008 15:39:42 GMT 2
Þmogus. III dalis.
Að ir Lukas esame kartu. Laimingi. Mes bëgame pieva, viskas tiesiog fantastiðka, ðvieèia saulë. Bet staiga dangus apsiniaukia, að dairausi aplink, laikausi ásitvërusi Luko rankø. Girdþiu balsus, jie ðaukia "Migle, bëk, tau pavyks." ,"Migle, padëk mums.". Að lieku nieko nesupratusi, bet staiga, lyg perkûnas sugriaudi garsus, ausis èaiþantis balsas "Að tave uþmuðiu, kale! Tu visa priklausai man, tavo mintys taipogi priklauso MAN". Atsisuku, o vietoj Luko, mano rankas pagriebæs laiko Romas. Jo þvilgsnis mane þudo.
Staiga pabundu iðpilta ðalto prakaito. Ðá sapnà sapnuoju kiekvienà naktá. Toks jausmas, kad Romas mane persekioja ne tik dienà, bet ir naktá. Bijau, kad jeigu jis mane surastø parke, uþmuðtø vietoje. Þinau, rizikuoju savu kailiu, bet man visviena. Dël Luko esu pasiráþusi viskam.
Ðtai, vël tas pats laikas, að vël parke. Taip, jis ateina. Reikia eiti slëptis savo nuolatinëje vietoje, bet að suklumpu, mano koja ástringa á kaþkà, negaliu jos iðtraukti. Ið to siaubo, kad nespësiu pasislëpti suðunku. Prie manæs prieina Lukas. Paima mane á glëbá, kad nuneðtø ant suoliuko, bet að netenku sàmonës.
Atsibudau parke, ant suoliuko. Buvo jau labai vëlu, neþinau kà að ten veikiau, bet istorija su Luku ir mano koja buvo tik sapnas. Velnias, visi geri dalykai yra tik sapnai! Bet iðkyla klausimas, kaip man gráþti namo nepastebëtai?
|
|
